|
-> Mokytojas nori vaizdžiai paaiškinti skirtumą tarp rožės ir kaktuso:
– Įsivaizduokite dailiai apsirengusią jauną, gražią moterį.. Tai tokia esanti rožė. O šalia jos stovi žalia neišvaizdi būtybė, kuri ir žydėt retai žydi, o dažniausiai ji bežiedė. Ta būtybė šalia rožės atrodo verta pasigailėjimo. Kas tai galėtų būti?
– Aišku, pone mokytojau,-atsakė mokinys, – tai rožės vyras.
Pakelkime taures už rožių vyrus!
O dabar išgerkim į moterų sveikatą: mums jokio skirtumo, o joms – malonu.
Užėjo kažkaip misionierius į smuklę ir ėmė sakyti pamokslą vietiniams džigitams:
– Jūsų pirmutinis priešas – vynas!
– Jūs teisus, – atsakė vienas iš mėgėjų išgerti, – bet ir evangelijoje parašyta: “Pamilk priešą savo”.
Tad išgerkime už gerą vyną!
Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia – laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė.
Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta. Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata.
Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė. Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę!
Keliavo Ašotas iš vieno aūlo į kitą. Kelias ėjo kalnais, vingiavo tarp uolų ir bedugnių. Staiga asilas sustojo ir nė iš vietos. Ašotas pradėjo jį raginti, šūkauti. Asilas stovi kaip įkastas. Ėmė Ašotas jį keikti, vadinti visokiais žodžiais, talžyti botagu. Bet asilas kaip stovėjo, taip ir paliko stovėti. Paskui jis pats nuėjo. Ir tada Ašotas pamatė, kad už posūkio stovi didžiulis akmuo, kuris ką tik nukrito, ir jei asilas nebūtų sustojęs, akmuo būtų juos abu užmušęs. Apkabino šeimininkas protingą gyvulį ir padėkojo.
Tad išgerkim už tai, kad mes visada ginčydamiesi įsiklausytume į kito nuomonę, tegul jis būna net ir asilas.
Guli senukas mirties patale ir ateina giltinė. Ji sako viskas senuk pasiimu aš tave. O senukas sako:
– Duok man dar pagyventi tiek kiek mano sode ant obels yra lapų.
– Ne tiek žmonės negyvena! – sušuko giltinė. Aš tau duosiu pagyventi tiek metu kiek tu turi TIKRŲ draugų. O senis iškart ir numirė.
Tad pakelkime taures už tikrus draugus!
Du vyrukai nutarė kaip reikiant pašvęsti. Nuvažiavo į sodybą, išsikepė paršelį. Atkimšo butelį. Na, vienas ir sako:
– Už laisvę!
Kitas pažvelgė į keptą paršelį ir paprieštaravo:
– Paršelis irgi buvo laisvas.. Bet kaip baigė. Tad geriau už laisvę!
Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas:
– Niekše! Štai kaip reikia žibinti!
Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai!
-> - Ar žinote kaip atsirado krepšinis? Kartą, senovėje, dievas sukūrė krepšinio lanką. Ir įtaisė jį ant paties aukščiausio kalno. Lankas buvo taip aukštai, kad niekas neįstengdavo įmesti į jį kamuolio. Bet kartą vienas narsus lietuvis įsibėgėjo, pašoko, pakilo aukštai aukštai, taip aukštai, kad beveik pasiekė saulę, ir metė kamuolį. Bet kadangi aukštai saulė šviečia labai karštai, narsusis krepšininkas apdegė ir taip atsirado negrai, kurie krepšinį žaidžia geriau už lietuvius! Tad išgerkime taurę už tai, kad laimėtume, nenudegdami saulėje!
Du gaidžiai susimušė kieme ir vienas nugalėjo. Jis užskrido ant stogo ir ėmė girtis savo jėga ir vikrumu. Gyrėsi ir save garbino vis garsiau ir garsiau. Staiga atskrido erelis, čiupo gaidį ir jį nusinešė.
Tad išgerkim už tai, kad jėga ir kuklumas visada gyventų drauge!
|
|