Posakiai.lt

Lakštingaloms suokiant. Paupys. šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui ne gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia…
– Meilute, duok! ? papraše jis.
– Negaliu! – griežtai atšovė ji.
– Na, tik viena!
– Neduosiu.
– Pupuliuk, tik viena, na, tik vienui viena…
– Ne už ką.
– Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji…
-Jau girdėjau…
– Negi nepasigailesi manęs?
– Neprašyk, negausi.
– Lakštingalos suokia… širdis tiesiog alpsta, kaip norisi…
– Ir tegul alpsta.
– Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė?
– 0 ką aš darysiu atidavusi tau paskutine cigaretę?
Pakelkime taures už nerūkančiuosius.

Jis ir ji. Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
– Ateik, mieloji, – pasakė jis. ? Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
– Ne, mielasis, – atsake ji. – Negaliu.
– Kodėl? Tu manim nepasitiki?
– Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem.
– Girdi, kaip lakštingalos suokia?
– Verčiau eime namo.
– Dar anksti namo…
– Mamyte sake, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
– Sėskimės! -jau įsakiau suskambo jo balsas.
– Negaliu. Mamyte man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų…
– Kvailute, mama juk nesužinos…
– Ne, ne ir ne!
– Tai lik sveika! Aš einu pas Nijolę.
– Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui ? sutuoktuvėms.

Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą.. Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje – vynas.
Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens.
Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.