|
|
Kai gimsta žmogus, jį bučiuoja mūza. Jei naujagimį mūza pabučiuoja į kaktą, žmogus tampa mokslininku, valstybės veikėju – didelio proto žmogumi. Jei mūza pabučiuoja kūdikio ausį, užaugęs jis bus kompozitorius. Jei mūza vaikiuką pabučiuoja į akį, – žmogus bus dailininku. Nagingas darbininkas, puikus amatininkas išauga mūzai pabučiavus kūdikėlio ranką. Jei mūza pabučiavo kūdikio lūpeles, – žmogus tampa oratoriumi, visuomenės veikėju, profesoriumi. Mūzai pabučiavus krūtinę, tampama poetu, rašytoju. O jei mūza pabučiavo kūdikio koją, toks žmogus užaugęs tampa puikiu sportininku.
Tai pakelkime taures už mūsų mylimą viršininką (čia pasakoma pavardė ar vardas), kurį mūza pabučiavo visiškai ne į tą vietą.
Neseniai priimtas darbuotojas kolegos klausia:
– Aš čia dar nieko nepažįstu… Ar negalėtumėte man pasakyti, į ką reikia kreiptis, kad man pakeltų atlyginimą?
Didžiuliame ištaikingame kabinete sėdi apkūnus įmonės savininkas. Įėjusį tarnautoją jis pasitinka su šypsena ir, šiam nespėjus prasižioti, sako:
– Jeigu atėjote prašyti priedo prie atlyginimo, tai taip ir sakykite, o paskui mudu abudu gardžiai pasijuoksime.
Grįžta darbuotojas iš pasimatymo su šefu ir sako kolegai:
– Šiandien aš savo viršininkui įteikiau ultimatumą: „Arba jūs man padidinate atlyginimą, arba aš išeinu iš jūsų įstaigos!“
– Na, ir kuo viskas baigėsi?
– Mudu suradome kompromisinį sprendimą. Jis atlyginimo nepadidino, o aš neišėjau iš šios įstaigos.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų viršininkai būtų sukalbamesni ir atlyginimus didintų neprašomi.
Amerikoje vienos firmos savininkas nutarė priimti naują tarnautoją. Būdamas puikus biznierius, jis panoro pasirinkti tinkamiausią žmogų. Buvo paskelbtas konkursas. Iš daugybės kandidatų atrinkti trys.
– Kiek bus dukart du? – klausia firmos savininkas vieną iš jų.
– Keturi! – nustebęs atsako šis.
– Puiku! Tai geras ženklas, – pagyrė savininkas. – Jūs esate tikslus ir tvarkingas. Prašau palaukti.
Įeina antras kandidatas.
– Kiek bus prie dviejų pridėjus du? – išgirdo jis.
– Šeši! – irzliai atsakė vaikinas.
– Puiku! – sako savininkas. – Tai rodo, kad tamsta turi daug idėjų ir fantazijos. Prašome palaukti.
– Kiek bus dukart du? – išgirdo klausimą trečias kandidatas.
– Trisdešimt du! – piktai sviedė jaunuolis.
– Kažkas nepaprasto! – apsidžiaugė firmos savininkas. – Koks polėkis! Kokie dydžiai! Prašom palaukti.
– Ką manai? – kreipiasi savininkas į savo sekretorių. – Kurį iš jų reikia priimti?
– Be abejo, tą, kuris pasakė „trisdešimt du“, – atsakė sekretorius. – Atrodo, jis jums labiausiai patiko ir nustebino.
– Mielasis, reikia priimti tą, kuris pasakė „šeši“.
– Kodėl? – nustebo sekretorius.
– Jis yra mano žmonos pusbrolis.
Tad pakelkime taures už tvirtus giminystės ryšius.
Traukinio kupė važiuoja du vyriškiai. Kurį laiką jie važiuoja tylėdami. Pagaliau užsimezga pokalbis.
– Ar nepasakytumėte, kuo jūs dabar verčiatės? – paklausė pirmas.
– Aš pagarsėjęs aiškiaregys… O jūs?
– Aš – verslininkas. Ar jūs didelis brangininkas? Norėčiau pasinaudoti jūsų paslaugomis, – sujudo verslininkas.
– Iš jūsų paimsiu tik dvidešimt litų… Ir paimsiu tik tuo atveju, jeigu atspėsiu jūsų mintis.
– Puiku! – sutiko bendrakeleivis ir susimąstė. – Tai apie ką dabar galvoju?
– Jūs galvojate apie tai, kad, atvykęs į sostinę, įsigysite prekių pagal vekselį. Prieš šventes šias prekes pelningai parduosite… Bet savo vekselio nenorėsite išpirkti… Įspėjau?
– Neįspėjote… Tačiau štai jums honoraras.
– Jeigu neįspėjau, kodėl jūs man norite sumokėti?
– Paimkite, paimkite! – primygtinai reikalavo verslininkas. – Jūsų idėja verta tūkstančio, o gal ir daugiau!
Pakelkime taures už gerą idėją.
Cirko direktorius ir žvėrių tramdytojas tiesiog apstulbino žiūrovus savo drąsumu, parodęs nutrūktgalviškus triukus su liūtais. Pasibaigus programai, prie jo priėjo susižavėjusi žiūrovė ir sako:
– Nuostabu! Aš tiesiog pritrenkta jūsų drąsa ir gebėjimu susivaldyti. O jūs netgi nepanašus į tramdytoją: toks plonutis, liesutis…
– Čia ir yra mano sėkmės paslaptis, – nusišypsojo tramdytojas. – Liūtai laukia, kol aš nutuksiu.
Taip bekalbant į cirko direktoriaus kabinetą uždusęs įbėga žvėrių prižiūrėtojas.
– Pone direktoriau, pone direktoriau! Tigras užpuolė jūsų žmoną.
– Viešpatie, – sudejavo direktorius, – kur aš dabar gausiu kitą tigrą?!
Pakelkime taures už tramdytojus…, nebūtinai žvėrių.
Iškilmingas solidžios firmos jubiliejus. Ta proga buvo didžiulis balius. Jis praėjo puikiai. Kitą dieną firmos direktorius išsikviečia tarnautoją ir sako jam:
– Žvingilai, man sakė, kad praėjusią naktį jūs vaikštinėjote miesto gatvėmis stumdamas karutį. Manau, kad toks jūsų poelgis gali pakenkti ne tik jūsų reputacijai, bet ir mūsų solidžios firmos geram vardui.
– Savaime suprantama, viršininke. Tačiau aš čia niekuo dėtas.
– Kaip tai niekuo dėtas? Juk jūs stūmėte karutį miesto gatvėmis.
– Buvo labai vėlu… Tiksliau pasakius anksti… Ir aš nebuvau tikras, kad jūs surasite taksi…
Pakelkime taures už paslaugius darbuotojus.
Įstaigos pobūvyje, į kurį darbuotojai atvyko su žmonomis, viena ponia klausia stalo kaimyno:
– Ar jūs esate mano vyro viršininkas?
– Ne, malonioji ponia.
– Tuomet prašau tuojau pat atitraukti ranką nuo mano kelių.
Siūlau tostą už viršininkus, kuriems paprastai leidžiama ir tai, kas neleidžiama.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Kategorija: Tostai apie bosus, Tostai apie darbuotojus | Peržiūrėta: 2,283 | 