|
|
Kartą iš zoologijos sodo pabėgo du liūtai. Jau po poros dienų vienas liūtas sugrįžo alkanas ir apšiuręs. Tik po mėnesio antrą liūtą sugavo ir vėl grąžino į narvą. Šis buvo žvalus, nusipenėjęs…
– Kaip tu gyvenai ištisą mėnesį? Kuo maitinaisi? – susidomėjo jo narvo kaimynas.
– Aš patekau į žemės ūkio ministeriją. Kasdien sušveisdavau po vieną tarnautoją ir niekas nepasigesdavo dingusiojo. Tačiau paskutinę mano laisvės dieną aš apsirikęs sudorojau valytoją… Čia ir buvo mano nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad tarnyboje niekas mūsų nesuėstų!
Medicinos sesuo iš San Francisko Džeinė Duglas liūdna sėdėjo ištuštėjusio plento pakraštyje. Sugedo jos mašinos variklis. Jos laimei, pro šalį važiavo kilnios širdies vyras Stenlis Kaminskis. Paslaugus vairuotojas sustabdė savo sunkiasvorę mašiną ir, pasiraitęs rankoves, kibo į Džeinės mašinos variklį. Po valandos laiminga moteris galėjo važiuoti tolyn.
Sujaudinta Džeinė Duglas apie kilnų vairuotojo poelgį parašė sunkvežimio firmos direktoriui. Praėjus kiek laiko, laiško autorė gavo tokį pranešimą: „Dėkojame Jums už pranešimą. Vairuotojui S. Kaminskiui paskirta 10 dolerių bauda už pašalinį užsiėmimą darbo metu. Jeigu tai pasikartos dar kartą, S. Kaminskis bus atleistas iš darbo“.
Tad pakelkime taures už tai, kad mus saugo pats Dievas ir mes negyvename Amerikoje. Lietuvoje galime daryti kilnius darbus bet kada ir bet kur.
Seniau kinai plačiai garsėjo savo mandagumu. Tai gali pailiustruoti toks pavyzdys. Senovėje Pekine buvo leidžiamas laikraštis „Czin-Pao“. Redakcijoje visada buvo naudojamas toks blankas, skirtas pranešti nepriimtų rankraščių autoriams. Jame taip rašoma: „Šlovingiausias iš šlovingiausiųjų saulės ir mėnulio broli!
– Tavo vergas krinta prie tavo kojų. Bučiuoju žemę priešais tave ir meldžiu leidimo toliau gyventi ir dabar prabil-ti. Tavo puikus rankraštis suteikė mums didžiulę garbę, kad mes turėjome progos ir mes susižavėję jį perskaitėme. Prisiekiu savo prosenelių palaikais, kad aš niekada neskaičiau nieko nuostabesnio. Su baime ir susijaudinimu grąžinu jį atgal. Jeigu aš išdrįsčiau išspausdinti šią brangenybę, tai prezidentas įsakytų, kad šis kūrinys visada būtų pavyzdžių ir kad aš niekada nedrįsčiau spausdinti nieko blogesnio. Iš savo literatūrinės praktikos žinau, kad tokie deimančiukai pakliūva kartą per šimtą tūkstančių metų. Šit kodėl aš jį grąžinu tamstai. Nuoširdžiai meldžiu atleisti man. Puolu tau po kojų. Tavo tarno tarnas – redaktorius (parašas)“.
Jeigu mūsų laikais mūsiškis autorius gautų tokį redaktoriaus laišką, aišku, įsižeistų, nes tai būtų panašu į pasišaipymą. Tačiau neperdėtas mandagumas – tai pinigas, kuris nieko nekainuoja, o viską perka.
Tad pakelkime taures už mandagumą.
Kai kuriose įstaigose reikalaujama, kad tarnautojai ateitų į darbą griežtai nustatytu laiku. Pavėlavusieji privalo pasiaiškinti. Kokių pasiaiškinimų tenka išgirsti?
– Pone, kodėl ir vėl pavėlavote į tarnybą? – rūsčiai paklausė šefas.
Tarnautojas aiškinasi:
– Suprantate, pone direktoriau, rytą nubudau, atsikėliau, pasižiūrėjau į laikrodį, paskui į veidrodį ir nepamačiau savęs. Pamaniau, kad jau išėjęs į darbą. Ir įsivaizduojate, tiktai po pusvalandžio pastebėjau, kad iš veidrodžio iškritęs stiklas.
– O tamsta, kodėl pavėlavai?
– Pone direktoriau, išeidamas iš namų, aš laiptais nuriedėjau žemyn.
– Vadinasi, tamsta privalėjai ateiti dar greičiau.
Pakelkime taures už tai, kad mums niekur ir niekada netektų vėluoti, o tuo labiau ieškoti pasiteisinimų.
Viršininkas bara pavaldinį:
– Ak, Jonai, kaip tamsta lėtai dirbi… Ar sugebi padaryti ką nors greitai?
– Aš greitai užmiegu, – pasiteisino baramasis.
O tūlam kartais pasitaiko užmigti darbo metu.
Šefas pavaldiniui:
– Tiesiog žodžių nerandu, Aurimai! Jūs vėl miegate darbo metu. Nejaugi neturite laiko miegoti namie?
– Laiko tai turiu. Bet juk dar reikalinga tyla.
Skyriaus viršininkas bara pavaldinį:
– Tiesiog galva neišneša… Kiekvieną rytą darbe miegate!
– Šefe, bet juk jūs irgi buvote jaunas…
– Aišku, buvau… Bet ne kiekvieną naktį.
– Tiesiog skandalas! Vėl miegate darbo metu. Nuo ateinančio mėnesio pirmosios dienos jūs – atleidžiamas!
– Tai nuo pirmosios! O kodėl mane žadinate dvidešimt penktąją?
Pakelkime taures už žmones, įveikusius nemigą.
Neseniai priimtas darbuotojas kolegos klausia:
– Aš čia dar nieko nepažįstu… Ar negalėtumėte man pasakyti, į ką reikia kreiptis, kad man pakeltų atlyginimą?
Didžiuliame ištaikingame kabinete sėdi apkūnus įmonės savininkas. Įėjusį tarnautoją jis pasitinka su šypsena ir, šiam nespėjus prasižioti, sako:
– Jeigu atėjote prašyti priedo prie atlyginimo, tai taip ir sakykite, o paskui mudu abudu gardžiai pasijuoksime.
Grįžta darbuotojas iš pasimatymo su šefu ir sako kolegai:
– Šiandien aš savo viršininkui įteikiau ultimatumą: „Arba jūs man padidinate atlyginimą, arba aš išeinu iš jūsų įstaigos!“
– Na, ir kuo viskas baigėsi?
– Mudu suradome kompromisinį sprendimą. Jis atlyginimo nepadidino, o aš neišėjau iš šios įstaigos.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų viršininkai būtų sukalbamesni ir atlyginimus didintų neprašomi.
Po palme guli negras. Prieina europietis ir sako jam:
– Ko tu guli, kai aplink tave tiek daug kokoso riešutų?! Surinktum tu tuos riešutus, parduotum, nusipirktum vežimėlį.
– O kam? – nustebęs klausia negras.
– Sugrįžtum atgal, prisikrautum vežimėlį riešutų, parduotum, nusipirktum motociklą su priekaba.
– O kam?
– Prisikrautum kokoso riešutų, parduotum ir nusipirktum nedidelį sunkvežimį.
– O kam?
– Prisikrautum tą sunkvežimį riešutų… Pats jau nedirbtum, o tuos riešutus skintų ir į sunkvežimį krautų tavo samdomi darbininkai… O tu sau gulėtum po palme…
– O aš ir taip guliu.
Siūlau tostą už tuos Lietuvos bedarbius, kurie tenkinasi minimumu, kad tik nereikėtų dirbti.
Senoji Sparta garsėjo sveika gyvensena bei žmonių stiprybę palaikančiu maistu. Sirakūzų valdovas, norėdamas pasimėgauti sveikatinguoju spartiečių maistu, už didelius pinigus išsikvietė geriausią anos šalies virėją. Šis išvirė sriubą, į kurią įdėjo mėsos gabaliuką, riebalų, rūgšties. Srėbalą pasūdė. Ir jokių kitokių pagardų ar prieskonių nedėjo.
Paragavo Sirakūzų valdovas šios sriubos, susiraukė ir atstūmė valgį nuo savęs. Spartos virėjas jam ir sako:
– Žinau, šiam valgiui trūksta pagrindinio pagardo…
– Kokio! – sušuko tironas.
– Prieš valgį reikia padirbėti iki devinto prakaito, – pasigirdo atsakymas.
Pakelkime taures už tuos, kurie maistą gardinasi geriausiu prieskoniu.
Stalius, gydytojas, sodininkas ir elektromonteris vakare susitiko restorane ir ėmė girtis savo kilme.
– Mano giminė tokia sena, – pasakė stalius, – kad mano proproseneliai tašė lentas Nojaus arkai.
– Pamanyk, – paniekinančiai numoja ranka gydytojas, – mano proproseneliai jau buvo chirurgai. Juk pats Dievas padarė pirmą operaciją: kai kūrė Ievą, užmigdė Adomą ir išėmė iš jo šonkaulį.
– Galiu kirsti lažybų, – pasakė sodininkas, – kad mano profesija dar senesnė. Juk kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, juos įkurdino Rojaus soduose. Vadinasi, mano proproproseneliai sodino obelis Rojaus sode.
– Nesigirsiu, – atsiliepė elektromonteris, – bet kai Viešpats Dievas pradėjo kurti pasaulį, pirmiausia pasakė: „Tebūnie šviesa!“ Vadinasi, laidai jau buvo nutiesti.
Siūlau tostą už geriausias profesijas, kurią mes kiekvienas pasirinkome.
Korespondencijos išnešiotojas mažame miestelyje (čia galima suminėti miesto ar miestelio pavadinimą) išdirbo daugiau kaip dvidešimt metų. Jį ir jo susisiekimo priemonę – dviratį žmonės jau iš tolo pažindavo. Staiga ėmė sklisti paskalos, jog laiškanešys pradėjo girtauti. Gandus skleidė vidutinio amžiaus našlė, pasiskelbusi, jog ji stovinti aukštos moralės sargyboje.
– Aš savo akimis mačiau, – tvirtino toji našlė, – kad laiškanešio dviratis prastovėjo prie alinės gerą pusdienį.
Kai kalbos pasiekė senyvo laiškanešio ausis, jis neprieštaravo, nepyko, o nakčiai pastatė savo dviratį prie aukštos moralės dievaitės durų. Lai žmonės mato.
Siūlau tostą už pašto darbuotojus ir laiškininkus, kurių dažnai net nepažįstame, bet naudojamės jų paslaugomis.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Kategorija: Tostai apie bosus, Tostai apie darbuotojus | Peržiūrėta: 2,274 | 