Tostas rašytojams, spaudos darbuotojams

Seniau kinai plačiai garsėjo savo mandagumu. Tai gali pailiustruoti toks pavyzdys. Senovėje Pekine buvo leidžiamas laikraštis „Czin-Pao“. Redakcijoje visada buvo naudojamas toks blankas, skirtas pranešti nepriimtų rankraščių autoriams. Jame taip rašoma: „Šlovingiausias iš šlovingiausiųjų saulės ir mėnulio broli!
– Tavo vergas krinta prie tavo kojų. Bučiuoju žemę priešais tave ir meldžiu leidimo toliau gyventi ir dabar prabil-ti. Tavo puikus rankraštis suteikė mums didžiulę garbę, kad mes turėjome progos ir mes susižavėję jį perskaitėme. Prisiekiu savo prosenelių palaikais, kad aš niekada neskaičiau nieko nuostabesnio. Su baime ir susijaudinimu grąžinu jį atgal. Jeigu aš išdrįsčiau išspausdinti šią brangenybę, tai prezidentas įsakytų, kad šis kūrinys visada būtų pavyzdžių ir kad aš niekada nedrįsčiau spausdinti nieko blogesnio. Iš savo literatūrinės praktikos žinau, kad tokie deimančiukai pakliūva kartą per šimtą tūkstančių metų. Šit kodėl aš jį grąžinu tamstai. Nuoširdžiai meldžiu atleisti man. Puolu tau po kojų. Tavo tarno tarnas – redaktorius (parašas)“.
Jeigu mūsų laikais mūsiškis autorius gautų tokį redaktoriaus laišką, aišku, įsižeistų, nes tai būtų panašu į pasišaipymą. Tačiau neperdėtas mandagumas – tai pinigas, kuris nieko nekainuoja, o viską perka.
Tad pakelkime taures už mandagumą.