|
|
Pasiklausykite, ką byloja sena indų legenda. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko žiedo aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo pasipūtimą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baigštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį. Viską suplakė ir iš viso to išėjo moteris. Šit kodėl ji nuostabi ir nepakartojama.
Tad pakelkime taures už nuostabų kokteilį.
Vieną kartą į telegrafą atėjo moteris ir virpančiu balsu paprašė blanko. Ji skubiai parašė tekstą, perskaitė, suplėšė ir paprašė kito. Vėl parašė, vėl perskaitė, suglamžė ir numetė. Pagaliau moteris parašė trečią telegramą ir paprašė kuo skubiausiai ją išsiųsti. Moteriškei išėjus, smalsus tarnautojas susidomėjo, ką šioji susijaudinusi parašė visose trijose telegramose. Pirmoje buvo parašyta: „Viskas baigta! Nenoriu tavęs matyti“. Antros telegramos tekstas: „Nebandyk man rašyti ir ieškoti manęs!“ Trečioji telegrama buvo tokio turinio: „Nedelsdamas atvažiuok pirmutiniu traukiniu“.
Tad pakelkime taures už moteriško charakterio pastovumą!
Mergina paprašė klebono, kad jis priimtų jos amžinosios skaistybės įžadą.
– Dar palauk metelius kitus, – patarė klebonas. – Jeigu sugalvosi ištekėti, tik bėdų prisidarysi.
– Klebonėli, jeigu mano akis stums į nuodėmę, išdursiu ją, jei ranka, – nukirsiu, jei lūpos, – nupjausiu… Prisiekiu visais šventaisiais, aš niekada netekėsiu ir amžinai būsiu skaisti!
Matydamas tokį tvirtą pasiryžimą klebonas neprieštaravo ir atliko reikiamas apeigas. Praslinko metai. Mergina ateina pas kleboną ir maldauja panaikinti skaistybės įžadą, nes norinti ištekėti.
– O ką tu Viešpačiui Dievui esi pažadėjusi? – rūsčiai klausia sielų ganytojas.
– Tai kad jau, klebonėli, nėra nei ką rauti, nei ką pjauti… visas kūnas, klebonėli, užsiliepsnojo!
Tad pakelkime taures už liepsnojančias moteris!
Vienas padišachas labai mylėjo svetimas moteris. Artimieji bandė jį atkalbėti ir įrodinėjo gašlumo pragaištingumą…
Padišachas turėjo gražią belaisvę. Jis ją mylėjo. Tačiau ir ji greitai nusibodo. Belaisvė valdovui ir sako:
– Atiduok mane tam dvasiškiui, kuris visada tave moko vengti moterų. Tuomet ir paaiškės, ar tikrai nuoširdūs jo patarimai. Padišachas taip ir pasielgė. Belaisvė dvasiškiui labai patiko. Jis visaip stengėsi, kad ji tenkintų jo norus… Tačiau toji atkakliai nesutiko. Pagaliau po ilgų kalbų ir išvedžiojimų gražuolė pareiškė:
– Jeigu nori laimėti mano palankumą, leisk tave pabalnoti ir ant tavęs pajodinėti.
Vargšas įsimylėjėlis sutiko. O belaisvė slapta pranešė visa tai padišachui. Tada ji užsirangė ant dvariškio nugaros ir ėmė jį keturpėsčią vaikyti. Tuo metu įeina padišachas ir nustebęs klausia:
– Juk tu visada patarinėjai vengti moterų… Kas gi tau pasidarė?
– Aš tau patarinėjau todėl, kad ir tavęs nepaverstų asilu, kaip mane pavertė, – susigėdęs atsakė dvariškis.
Tad pakelkime taures. Paskelbsiu tostą. Vyrai, klausykite ir įsidėmėkite: moterų nemylėkite aklai, jei nenorite virsti asilais.
Senais senais laikais tolimojoje Indijoje gyveno galingas padišachas ir turėjo tris žmonas. Ir dar valdovas turėjo žynį, kuris jam spėdavo ateitį. Kartą rūmų šeimininkas pasikvietė orakulą ir jam tarė:
– Tu ilgai gyveni mano rūmuose, bet dar nė karto man neišpranašavai nieko blogo. Todėl aš panorau apdovanoti tave. Pasirink bet kurią iš mano žmonų.
Žynys prieina prie pirmosios valdovo žmonos ir klausia:
– Sakyk man, moterie, kiek bus du kartus du?
– Trys! – atsakė paklaustoji.
Antroji žmona į tą patį klausimą atsakė:
– Keturi!
– Kokia ekonomiška pirmoji žmona! – pagalvojo žynys. – Ir kokia protinga antroji valdovo žmona.
Trečioji žmona į tą patį klausimą atsakė:
– Penki!
O ši labai dosni! – pagalvojo žynys.
Kaip manote, kurią padišacho žmoną pasirinko žynys?
(Sėdintys prie stalo paprastai gyvai diskutuoja.)
Po ilgos pauzės žmogus, skelbiantis tostą, sako:
– Ne, jūs neteisūs! Žynys pasirinko pačią gražiausią žmoną.
Tad pakelkime taurę, mieli bičiuliai, už mūsų gražias moteris, sėdinčias prie šito stalo.
Tai atsitiko prieš daugelį šimtmečių. Viena storulė, kreipdamasi į išminčių, paklausė:
– O išmintingasis žmogau, sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?
Išminčius atsakė:
– O moterie! Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau… Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau. Spręsk pati.
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.
Kartą moteris skaičiavo pinigus. Netyčia ėmė ir iškrito dešimties centų moneta. Šiek tiek pariedėjusi ji įkrito į grindų plyšį. Moteris pabandė ištraukti pinigėlį, tačiau niekaip nepavyko jo iškrapštyti. Buvo galima išimti tik atplėšus grindis. Tačiau dėl tokio menkniekio negi lupsi jas! Bet gaila monetą palikti… Tada moteriškė į tą plyšį įgrūdo šimto litų banknotą. Aišku, dabar dėl tokių pinigų negaila ardyti grindų!
Tad pakelkime taures už moterų sumanumą!
Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Jaunuolis, aišku, pasirinkdavo pasimatymus. Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos.
– Bet aš tamstą matau pirmą kartą, – nustebo profesorius. – Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
– Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį.
Pakelkime taures už tobuliausius estetikos kūrinius – už merginas!
Atėjo keturiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo berželis ir išskleidė porą lapelių.
Atėjo šešiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo berželis ir lapeliais pasipuošė viena šakelė.
Atėjo aštuoniolikmetė mergelė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo, suošė berželis ir visas pasipuošė lapeliais.
Tad pakelkime taures už mergeles, kurios puošia Lietuvos gamtą.
Jaunuolis įsimylėjo neapsakomo grožio merginą. Tačiau ji buvo labai pikta ir gobši. Vieną kartą gražuolė vaikinui pasakė:
– Jeigu tu nori, kad aš už tavęs tekėčiau, atiduok man savo širdį.
– Manoji širdis nuo šiol priklauso tau, o mano brangiausioji! – atsakė įsimylėjėlis.
– Atiduok ir savo protą! – pareikalavo gražuolė.
– Nuo to laiko, kai tave pamilau, aš netekau proto. Ar esu tikras beprotis.
– Atiduok man savo garbę.
– Tebūnie taip, kaip tu nori. Imk ir garbę.
– Dabar aš sutinku už tavęs tekėti, – ištiesė ranką gražuolė.
Jaunuolis giliai atsiduso:
– Dabar jau neįmanoma tai padaryti. Tu viską iš manęs paėmei, ką aš turėjau geriausio. Manęs jau nebėra. Aš – niekas. O niekas negali tapti tavo vyru.
Tad pakelkime taures už garbę ir už protą, kurių netekęs žmogus – jau nebe žmogus!
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Kategorija: Tostai apie moteris, Tostai apie vyrus | Peržiūrėta: 1,681 |