|
|
Už gatvės eismo taisyklių pažeidimą jauna mokytoja pateko į teismą.
– Taip… – rūsčiai suraukęs antakius pasakė teisėjas, – vadinasi, jūs esate mokytoja… Neišpasakytai puiku! Gerbiamoji, jūsų dalyvavimas čionai leidžia man įgyvendinti vienintelę mano gyvenimo svajonę. Daugelį metų aš ieškojau progos atkeršyti mokytojams. Ir šit pagaliau toji proga pasitaikė. Ar jūs galite įsivaizduoti mano džiaugsmą!
Ir staiga po pauzelės griaudėjančiu balsu teisėjas suriko:
– O dabar sėskite prie stalo ir čia pat parašykite penkis šimtus kartų „Aš pažeidžiau gatvės eismo taisykles!“
Pakelkime taures už tai, kad mūsų svajonės, kad ir po daugelio metų, pagaliau išsipildytų, bet nebūtinai tauraus keršto sumetimais.
Mokytoja kreipiasi į klasę:
– O dabar, vaikučiai, sugalvokite sakinį, kuriame būtų žodžiai: „tikriausiai“ ir „nes“.
Tuojau pakyla Daivutės ranka. Mokytojai leidus, ji sako:
– Tikriausiai lis, nes atslenka didelis juodas debesys.
– Labai gerai! – pagiria mokytoja. – O dabar tu, Petriuk, pasakyk sakinį su duotaisiais žodžiais.
– Senelė pasiėmė laikraštį, – atsakė mokinukas.
– Na ir kas?
– Tikriausiai ji eis į tualetą, nes skaityti ji nemoka.
Siūlau tostą už skaitančiuosius.
Pakelkime taures už tuos, kurie neskaito dienraščių.
– Mama, kad tu žinotum, kaip aš nenoriu eiti į mokyklą! – skundžiasi sūnus.
– Kodėl, brangusis?
– Visi manęs nekenčia… Pedagogai, mokiniai, netgi rūbininkė į mane skersakiuoja…
– Nieko, sūneli, nieko… – užjausdama paglosto sūnaus petį gimdytoja. – Ką darysi… Pasiimk pusryčius ir eik, sūneli… Tau jau penkiasdešimt metų ir esi mokyklos direktorius.
Pakelkime taures už tuos mokyklų direktorius bei pedagogus, kurie nenori eiti į mokyklą, bet įveikia savo nenorą.
Kartą susirinkusi minia, besiklausydama didžio išminčiaus pamokymų, ėmė jo klausinėti ir prašyti praktiškų patarimų. Tarp kitų klausimų buvo ir toks:
– Sakyk, gerbiamasis, kaip išsigydyti ir gyvenime nebedaryti nuodėmių?
Išminčius, išgirdęs tokį keistą klausimą, nesutriko ir taip patarė:
– Prisirauk paklusnumo šaknies, prisiskink dvasios tyrumo žiedų, prisiskabyk kantrybės lapų, nuraškyk nuoširdumo vaisių, jokiu būdu neliesk svetimoteriavimo vyno! Viską sudžiovink susilaikymo pasninku, sudėk gerų darbų keptuvėn, suvilgyk atgailos ašaromis, pasūdyk artimo meilės druska, pridėk dosnumo, apibarstyk susitaikymo milteliais, įmaišyk nuolankumo ir nusižeminimo pagardo ir kasdien vartok po tris šaukštus didesnei Dievo garbei ir šlovei. Renkis teisuolio drabužiais, pamiršk tuščią tauškalynę, nes vėl peršalsi ir sunkiai susirgsi nuodėme.
Mes žinome, kad nėra receptų nuo nuodėmių. Užtat ir pakelkime taures – vis tiek šventi nemirsime.
Vakare ant Temzės upės tilto atokiai stovi senyvo amžiaus džentelmenas ir mergužėlė. Ji nervingai pešioja skarelę ir šnibžda:
– Jis čia ateidavo kiekvieną ketvirtadienį! Kiekvieną, kiekvieną… Jau antri metai mudu čia susitikdavome lygiai devintą valandą vakaro… Jis nė karto nepavėlavo… Jau penkiolika minučių dešimtos… Jo vis nėra! Jis manęs jau nemyli… Ir koks man gyvenimas be jo?! Mergina perlipa per turėklus ir, nespėjus vyriškiui jos suturėti, meilės auka šoka į vandenį. Senasis džentelmenas, palydėjęs ją akimis, palinguoja galva:
– Ak tas jaunimas! Amžinai jis skuba! Juk šiandien dar tik trečiadienis!
Pakelkime taures už čia esantį jaunimą ir patarkime laikytis lotynų patarlės: festina lente, t.y. skubėk palengva, arba nedaryk nieko paskubomis.
Bendrabučio kambaryje miega po vieną pirmo, antro, trečio, ketvirto ir penkto kurso studentai. Suskamba žadintuvas. Pirmakursis pašoka ir sako:
– Vyručiai, kelkitės! – Eime į paskaitas.
Antrakursis, apsiversdamas ant kito šono, suniurna:
– Pakvaišai, ar ką? Miegokim!
Trečiakursis paprieštarauja:
– Ko čia miegoti? Eime, alučio nusipirksime!
Ketvirtakursis kitos nuomonės:
– Ką čia alučio… Verčiau degtinėlės išgerkime!
Penktakursis autoritetingai pareiškia:
– Pasielkime taip: metame į viršų monetą. Jeigu atvirs skaičius – eisime alaus nusipirkti, jeigu viršuje bus herbas – eisime parsinešti degtinės. Jeigu moneta atsistos briauna – miegosime toliau. O jeigu ji pakibs ore – eisime į paskaitas.
Pakelkime taures už šaunią mūsų studentiją!
Susitinka trijų sovietinių aukštųjų mokyklų studentai ir ima pasakotis apie egzaminus.
– Pas mus, – sako universiteto studentas, – egzaminų biliete klausimas: „Kuo matuojame srovės jėgą?“ Ir čia pat pateikiami trys atsakymai: 1) voltais, 2) omais, 3) amperais. Reikia pasirinkti teisingą.
– O pas mus, – sako technikumo moksleivis – egzaminų lapelyje parašyta: „Ar ne amperais matuojama srovės jėga?“ Ir čia duoti trys atsakymai: 1) taip, 2) ne, 3) nežinau. Reikia pasirinkti teisingą.
– Pas mus dar kitaip, – sako karo mokyklos studentas, – egzaminų biliete įrašytas klausimas: „Srovės jėga matuojama amperais“ ir duoti trys atsakymai: 1) taip, 2) teisingai, 3) tikrai taip.
Štai ir kankinkis pasirinkdamas teisingą atsakymą.
Tad pakelkime taures, kad nei mes, nei mūsų vaikai ar vaikaičiai nesimokys tokiose aukštosiose mokyklose.
Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Jaunuolis, aišku, pasirinkdavo pasimatymus. Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos.
– Bet aš tamstą matau pirmą kartą, – nustebo profesorius. – Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
– Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį.
Pakelkime taures už tobuliausius estetikos kūrinius – už merginas!
Vieną vakarą į viešbutį užėjo septynetas studentų, kurie sakėsi norį šauniai atšvęsti savo išsiskyrimą. Ta proga vyrukai nemažai išgėrė. Prieš vidurnaktį viešbučio ir baro šeimininkė pateikė jiems sąskaitą. Visi studentai subruzdo. Kilo karštos diskusijos. Nė vienas nenorėjo nusileisti ir siūlėsi pats už visus apmokėti sąskaitą.
Karšti ginčai ilgai būtų nesibaigę… Bet čia kažkuris iš jų pasiūlė šeimininkei užrišti akis. Kurį ji pagausianti, tas ir apmokėsiąs sąskaitą. Šeimininkė šypsodamasi mielai sutiko…
Tyla… Jis ėmė gūžinėti po kambarį…
Šeimininkas, užimtas svečiais pirmame aukšte, susidomėjo, ką taip ilgai veikia jo žmona viršuje, nes jis matė išeinančius studentus. Kai šeimininkas įėjo į kambarį, jo žmona nutvėrė jį ir linksmai šūktelėjo:
– Pagavau, pone! Jūs privalote apmokėti visą sąskaitą!
Keldamas taurę už studentiją siūlau prisiminti savas mokslo dienas ir prašau papasakoti mums kuriozišką arba nepaprastą atsitikimą iš savo studentavimo laikų.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Gairės: Linksmi tostai | Kategorija: Juokingi tostai, Tostai apie studentus | Peržiūrėta: 2,707 | 