Vyrai, branginantys jaunystę

Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
– Mano mieloji, mano geroji, – čiulba jis saldžiai. – Daug nekalbėsiu… Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
– O ar kalbėjote su mano mamyte?
– Kalbėjau, kalbėjau, – spaudžia jis josios rankutę. – Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų… Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.